Azalea

Azalija (lot. Azalea) yra bendras terminas, apibūdinantis rododendrų (Rhododendron) grupę, kuriai būdingas santykinai mažas dydis ir gausus žydėjimas. Azalijos pirmiausia reiškia rūšis ir hibridus, išvestus auginti patalpose arba soduose švelnaus klimato sąlygomis. Dėl ryškių ir vešlių žiedų, taip pat santykinai kompaktiškos formos, azalijos plačiai naudojamos kaip dekoratyviniai augalai patalpų gėlininkystėje ir kraštovaizdžio dizaine.

Vardo etimologija

Pavadinimas „azalija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „azaleos“, reiškiančio „sausas“. Iš pradžių jis buvo vartojamas apibūdinti tam tikrus žemai augančius rododendrus, augančius sausose, uolėtose dirvose. XVII–XVIII amžių botanikos sistemoje terminas „azalija“ buvo taikomas kelioms rododendrų rūšims su santykinai mažais lapais ir kompaktiškesniais augimo įpročiais. Laikui bėgant, tobulėjant taksonomijai, daugelis „azalijų“ buvo sujungtos į Rhododendron gentį, tačiau tradicinis pavadinimas „azalija“ sodininkystėje išliko kaip bendrinis terminas.

Gyvybės forma

Azalijos gali būti visžaliai arba lapuoti krūmai, gamtoje paprastai neviršijantys 1–1,5 metro aukščio, o auginamos patalpose – dar kompaktiškesnės. Jos sudaro šakotą karūną su trumpais tarpubambliais, kurie palengvina tankų ūglių ir lapų išsidėstymą.

Dirbtinėje aplinkoje (vazoninėse kultūrose) azalijos dažnai išlieka mažos, todėl jas galima auginti ant palangių arba žiemos soduose. Dėl to jas lengva formuoti, o tinkamai prižiūrimos jos gali žydėti ir džiuginti savo šeimininkus kelerius metus.

Šeima

Azalijos (kaip rododendrų genties dalis) priklauso viržinių (Ericaceae) šeimai. Ši didelė šeima apima įvairias gentis ir rūšis, prisitaikiusias gyventi rūgščiame, maistinių medžiagų neturtingame dirvožemyje.

Daugelis viržinių šeimos augalų (viržiai, bruknės, mėlynės) turi specializuotas šaknų sistemas arba formuoja mikorizes, kurios padeda joms efektyviai įsisavinti fosforą ir kitus elementus rūgščiame dirvožemyje. Azalijos taip pat pasižymi šiuo prisitaikymu, kuris atsispindi jų substrate ir priežiūros reikalavimuose auginimo metu.

Botaninės savybės

Azalijų lapai paprastai yra ovalūs, su trumpais lapais, standūs ir blizgūs. Vėsiomis žiemojimo sąlygomis kai kurios formos gali iš dalies numesti lapus. Žiedai išsidėstę ūglių galuose, pavieniai arba kekėmis, ir yra piltuvo formos. Jie gali būti pavieniai, dvigubi arba pusiau dvigubi, įvairių spalvų: nuo baltos ir rožinės iki ryškiai raudonos, oranžinės ir violetinės.

Azalijos turi ypatingų reikalavimų savo šaknų sistemai: plonos, negilios šaknys yra jautrios vandens sąstingiui ir blogai toleruoja deguonies trūkumą dirvožemyje. Štai kodėl joms reikalingas gerai drenuotas, rūgštus substratas ir saikingas laistymas.

Cheminė sudėtis

Kaip ir daugelis viržynų, azalijos gali kaupti fenolinius junginius (flavonoidus, taninus), kurie suteikia lapams ir žiedams būdingą skonį ir šiek tiek apsaugo nuo vabzdžių. Žieduose randami natūralūs pigmentai (antocianinai, karotenoidai), lemiantys jų įvairiaspalves spalvas.

Kai kuriuose rododendruose yra toksiškų junginių (pvz., andromedotoksino), kurie gali sukelti apsinuodijimą gyvūnams, valgantiems jų lapus ar žiedus. Tačiau kultivuojamose azalijų veislėse tokių medžiagų koncentracija paprastai yra maža, todėl neigiamas poveikis galimas tik suvartojus didelius augalo dalių kiekius.

Kilmė

Gamtoje įvairios azalijų rūšys aptinkamos Rytų Azijoje (Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje), taip pat kai kuriuose Šiaurės Amerikos ir Europos regionuose. Didelė formų ir veislių įvairovė atsiranda dėl natūralaus kintamumo ir šimtmečius trukusio selektyvaus veisimo, ypač Japonijoje ir Kinijoje.

Daugelis šiuolaikinių hibridinių azalijų veislių buvo sukurtos remiantis keliomis rūšimis (Rhododendron simsii, Rhododendron obtusum ir kitomis), atvežtomis į Europą XVIII–XIX amžiuje. Nuo tada azalijos tapo populiaria sodų, šiltnamių ir patalpų puošmena, ypač šaltu oru, kai dauguma kitų augalų nežydi.

Auginimo paprastumas

Azalija nelaikoma lengvai prižiūrimu augalu, nes jai keliami griežti drėgmės, apšvietimo ir dirvožemio rūgštingumo reikalavimai. Tačiau turėdamas reikiamų žinių ir laikydamasis pagrindinių priežiūros gairių, sodininkas gali sėkmingai auginti ir prižiūrėti šį augalą.

Svarbiausi veiksniai yra vėsios aplinkos palaikymas (ypač žiemą), reguliarus laistymas minkštu vandeniu (pageidautina mažai druskos turinčiu), rūgštaus substrato naudojimas ir išdžiūvimo bei perlaistymo vengimas. Šių principų laikymasis padeda išvengti dažnų problemų, tokių kaip pumpurų ir lapų kritimas.

Rūšys ir veislės

Kambarinėje gėlininkystėje labiausiai paplitę hibridai, kurių pagrindą sudaro Rhododendron simsii (indinė azalija) ir Rhododendron obtusum (japoninė azalija). Indiškosios azalijos turi didesnius ir ryškesnius žiedus, o japoninės formos – kompaktiškesnio dydžio ir santykinai mažesnius žiedus.

Rhododendron simsii

Selekcininkai sukūrė daugybę veislių, kurios skiriasi žiedų forma ir spalva (vienspalvės, dvispalvės, dėmėtos), taip pat žydėjimo periodais. Kai kurios iš geriausiai žinomų grupių yra R. Simsii „Albert-Elizabeth“, „Madame Petrick“, „Sachsenstern“ ir „Verveniana“, kurių kiekviena siūlo platų atspalvių spektrą – nuo subtilių pastelinių iki sodrių tamsiai raudonų.

Rhododendron obtusum

R. Simsij Albert Elizabeth

R. Simsii Catawbiense grandiflorum

R. Simsij Madam Petrik

R. Simsii Sachsenstern

Dydis

Namų kultūroje azalijos paprastai neviršija 30–50 cm aukščio, nors šiltnamiuose ir žiemos soduose, esant palankioms sąlygoms, pavieniai egzemplioriai gali užaugti iki metro ar daugiau. Dydis taip pat priklauso nuo augalo amžiaus ir genėjimo intensyvumo.

Soduose lauko veislės (ypač japoninės azalijos) gali pasiekti 1–1,5 metro aukštį, formuodamos pusrutulio formos krūmus. Kompaktiškos šaknys ir gana lėtas augimas leidžia augalui ilgą laiką išlaikyti tvarkingą formą, kuri vertinama kuriant sodo kompozicijas ir alpines kalvas.

Augimo intensyvumas

Azalijos auga vidutiniškai. Aktyvaus vegetacijos laikotarpiu (pavasarį–vasarą) išauga jauni ūgliai, formuojasi nauji lapai, o rudenį augimas sulėtėja. Augimo intensyvumas priklauso nuo apšvietimo sąlygų, drėgmės, substrato kokybės ir laistymo dažnumo.

Tinkamai subalansuoti priežiūros veiksniai leidžia azalijai stabiliai vystytis ir formuoti kompaktišką karūną. Per gausus laistymas arba per didelis azoto kiekis trąšose gali pagreitinti ūglių augimą pumpurų formavimosi sąskaita, o šviesos ir maistinių medžiagų trūkumas lemia prastą augimą ir sumažina dekoratyvinę vertę.

Gyvenimo trukmė

Tinkamai prižiūrint, azalijos gali augti ir žydėti patalpose 7–10 metų ar ilgiau. Kai kurie egzemplioriai, kruopščiai prižiūrimi ir reguliariai atnaujinant substratą, gali gyventi kelis dešimtmečius, išlaikydami gebėjimą žydėti.

Atviroje žemėje (soduose) daugiamečiai azalijų krūmai gali augti 15–20 metų, palaipsniui plisdami ir tapdami vienu iš pagrindinių kraštovaizdžio elementų. Laikui bėgant, genėjimas ir krūmo dalijimas (kai kurioms rūšims) padeda pailginti gyvybingumą ir atjauninti augalą.

Temperatūra

Vienas iš svarbiausių sėkmingo azalijų auginimo veiksnių yra temperatūra. Optimalus diapazonas aktyvaus augimo ir žydėjimo metu yra 15–18 °C. Kai temperatūra viršija 20–22 °C, žiedai greitai nuvysta, o pumpurai gali nukristi, ypač jei oras per sausas.

Žiemą rekomenduojama vėsi patalpa (12–15 °C), kurioje skatinamas pumpurų formavimasis ir lapų sveikata. Jei namuose sunku palaikyti tokią temperatūrą, rinkitės vėsiausią vietą atokiau nuo šildymo radiatorių ir tiesioginių saulės spindulių, užtikrindami, kad nebūtų staigių temperatūros svyravimų ar skersvėjų.

Drėgmė

Azalijos mėgsta didelę drėgmę (apie 60–70 %). Šildomose patalpose žiemą drėgmės lygis gali nukristi iki 30 %, o tai neigiamai veikia augalo būklę: lapai garbanojasi, o pumpurai krenta.

Norint palaikyti reikiamą drėgmę, rekomenduojama naudoti oro drėkintuvus, vazoną pastatyti ant padėklo su drėgnais akmenukais arba lapus apipurkšti minkštu vandeniu (ypač esant aukštai temperatūrai). Tačiau gėlių negalima purkšti tiesiai, nes vanduo ant žiedlapių juos pažeis.

Apšvietimas ir išdėstymas kambaryje

Azalijoms reikia ryškios, bet išsklaidytos šviesos. Tiesioginė vidurdienio saulė gali nudeginti lapus, todėl optimaliausias pasirinkimas yra langai su rytine arba vakarine kryptimi, kur augalas gaus pakankamai šviesos ryte arba vakare.

Pumpuravimo ir žydėjimo laikotarpiu apšvietimo intensyvumas vaidina lemiamą vaidmenį formuojantis kokybiškoms žiedų kekėms. Jei šviesos nepakanka, azalijos tampa ilgos, prastai šakojasi, o pumpurai dažnai neišsiskleida. Žiemą, kai trumpesnės dienos šviesos valandos, apsvarstykite papildomą apšvietimą auginimo lempomis.

Dirvožemis ir substratas

Azalija yra tipiškas viržinių šeimos atstovas, mėgstantis rūgščius dirvožemius (pH 4,5–5,5). Patogiausia naudoti paruoštą rododendrų arba viržynų dirvožemį, kurį galima praturtinti 10–20 % perlito, šiurkštaus smėlio arba vermikulito, kad pagerėtų drenažas.

Optimali substrato sudėtis gali apimti:

• 30% durpių samanų;
• 30% lapų pelėsių;
• 20% spygliuočių dirvožemio;
• 10% šiurkštaus smėlio;
• 10 % perlito.

Svarbu užtikrinti 1,5–2 cm drenažo sluoksnį (keramzitas, smulkus žvyras) vazono apačioje, kad aplink šaknų sistemą nesikauptų vanduo.

Laistymas (vasarą ir žiemą)

Šiltuoju metų laiku azalijos laistomos gausiai, bet atsargiai: prieš laistant pakartotinai, viršutinis substrato sluoksnis turi išdžiūti. Dėl vandens trūkumo augalas greitai praranda lapų turgorą ir numeta pumpurus. Drėgmės perteklius taip pat nepageidautinas, nes šaknys jautrios puvimui.

Žiemą, laikant vėsiai (12–15 °C), laistoma rečiau. Pakanka, kad substratas būtų šiek tiek drėgnas, vengiant tiek išdžiūvimo, tiek permirkimo. Jei kambario temperatūra aukštesnė nei rekomenduojama, laistymą koreguokite pagal greitesnį drėgmės garavimą.

Tręšimas ir maitinimas

Azalijos tręšiamos specializuotomis trąšomis, skirtomis viržynams arba rododendrams, kurios subalansuoja makro- ir mikroelementus, palaikydamos rūgštų pH. Tręšimas atliekamas kas 2–3 savaites nuo pavasario iki ankstyvo rudens.

Naudojimo būdai apima laistymą trąšų tirpalu ant drėgno substrato arba lapų tręšimą mažiau koncentruotais preparatais. Pumpurų formavimosi metu rekomenduojami mišiniai su mažesniu azoto ir didesniu fosforo bei kalio kiekiu, kurie skatina žydėjimą.

Žydėjimas

Azalija garsėja gausiu ir ilgu žydėjimu, kuris optimaliomis sąlygomis gali trukti 2–3 savaites ar net ilgiau. Žiedai gali būti paprasti, dvigubi, pusiau dvigubi, vienspalviai arba su kontrastingomis juostelėmis ir kraštais.

Žiedai formuojasi ūglių galuose, todėl žydėjimo metu karūna tampa ypač ryški ir patraukli. Reguliarus išblukusių pumpurų genėjimas skatina naujų formavimąsi ir padeda augalui išlaikyti estetinę išvaizdą.

Dauginimas

Pagrindiniai azalijų dauginimo būdai yra auginiai ir sėklų auginimas. Auginiai (8–10 cm) imami iš pusiau sumedėjusių ūglių pavasarį arba vasaros pradžioje, įsišaknija drėgname rūgščiame substrate po plėvele arba šiltnamyje 18–24 °C temperatūroje. Šaknys susiformuoja per 4–6 savaites, tačiau įsišakniję augalai auga lėtai.

Auginimas iš sėklų retesnis: sėklos sėjamos ant rūgštaus dirvožemio mišinio paviršiaus, palaikant aukštą drėgmę ir apie 20–22 °C temperatūrą. Daigai pikuojami, kai tik išauga 2–3 lapeliai. Daigai pradeda žydėti 2–3 metus, kartais ir vėliau.

Sezoninės ypatybės

Pavasaris ir vasara yra aktyvaus augimo ir pumpurų formavimosi metas. Šiuo laikotarpiu azalijos gausiai laistomos, maitinamos ir, jei reikia, persodinamos. Rudenį, trumpėjant dienos šviesai ir žemesnei temperatūrai, augalas ruošiasi žydėjimui: pumpurai susiformuoja ir išsiskleidžia arba vėlyvą rudenį, arba žiemą.

Žiemą, laikant vėsiai, žiedai išsilaiko ilgiau, o augalas patiria mažiau streso. Jei temperatūra per aukšta (virš 20 °C) ir oras sausas, žydėjimas greitai nutrūksta, gali nukristi lapai. Stabilių sąlygų palaikymas ramybės periodu užtikrina gausų žydėjimą kitą sezoną.

Priežiūros ypatybės

Azalijas reikia laistyti atsargiai: tiek perlaistymas, tiek per mažas laistymas yra vienodai žalingi. Svarbu stebėti substrato būklę ir koreguoti laistymą pagal oro pokyčius (karštį, šaltį).

Augalas mėgsta didelę drėgmę ir vėsią aplinką. Augalo auginimas ant palangės su išsklaidyta šviesa, dažnas lapų (ne žiedų) purškimas ir oro drėkintuvų naudojimas teigiamai veikia jo išvaizdą ir žydėjimo trukmę. Atsiradus ligoms ar kenkėjams, rekomenduojama nedelsiant apdoroti specialiais preparatais.

Namų priežiūra

Pirmiausia reikia pasirinkti vazoną ir substratą, pasižymintį gera rūgštine reakcija (pH 4,5–5,5) ir drenažu. Azalija sodinama į erdvų, bet ne per gilų indą, kuriame šaknų sistema galėtų vystytis paviršiuje.

Antra, tinkamas išdėstymas: azaliją pastatykite gerai apšviestoje vietoje (prie rytinių arba vakarinių langų), vengdami tiesioginių saulės spindulių. Žydėjimo metu palaikykite 15–18 °C temperatūrą, o žiemą sumažinkite iki 12–14 °C.

Trečia, laistymas: naudokite suminkštintą, šiltą vandenį (pvz., lietaus vandenį, virintą arba filtruotą). Laistykite dažnai, bet mažomis porcijomis, kad substratas būtų šiek tiek drėgnas, nepaversdamas jo pelke.

Galiausiai, reguliarus išblukusių pumpurų ir silpnų ūglių genėjimas palaiko patrauklią išvaizdą ir skatina šoninių šakų vystymąsi. Tręškite specializuotomis trąšomis, skirtomis viržynams, atsižvelgiant į sezoniškumą ir augimo intensyvumą.

Persodinimas

Azalijai rinkitės naują vazoną, kurio skersmuo yra 2–3 cm didesnis nei ankstesniojo. Persodinimas paprastai atliekamas po žydėjimo, pavasarį arba vasaros pradžioje. Šiuo laikotarpiu augalas lengviau atlaikys stresą ir prisitaikys prie naujo substrato, kol neprasidės pumpurų formavimosi laikotarpis.

Vazono medžiaga gali būti bet kokia (plastikinė, keraminė), tačiau drenažo skylės yra būtinos. Persodinimas atliekamas atsargiai, stengiantis nesunaikinti šaknų gumulo. Po persodinimo rekomenduojama 1–2 savaitėms sumažinti laistymą, kad šaknys spėtų užgyti.

Karūnos genėjimas ir formavimas

Azalijų genėjimas padeda suformuoti kompaktišką ir tvarkingą karūną, užtikrinant tolygų šakojimąsi ir gausų žydėjimą. Pagrindinis genėjimas atliekamas po žydėjimo: pašalinami nuvytę pumpurai, per ilgos šakos sutrumpinamos iki 3–5 lapelių mazgų, skatinant šoninių ūglių atsiradimą.

Reguliariai genint, krūmas išlieka tankus, tolygiai padengtas lapais. Dėl to kitam sezonui susiformuoja daugiau žiedpumpurių, augalas užima mažiau vietos ir atrodo dekoratyviau.

Galimos problemos ir jų sprendimai

Dažniausia problema yra lapų ir pumpurų kritimas, kurį sukelia netinkamas laistymas (perdžiūvimas arba vandens sąstingis), per aukšta temperatūra (ypač žiemą) arba nepakankama drėgmė. Sprendimas – sureguliuoti laistymą, pastatyti augalą vėsioje, šviesioje vietoje ir padidinti drėgmę.

Maistinių medžiagų (ypač geležies, azoto, magnio) trūkumas pasireiškia gelstančiais lapais ir silpnu augimu. Problemą galima išspręsti reguliariai tręšiant viržynams skirtomis trąšomis ir naudojant minkštą vandenį su korekciniais priedais, jei reikia (pvz., citrinos rūgštimi parūgštinimui).

Kenkėjai

Azalijas gali pulti voratinklinės erkės, amarai, tripsai, miltligės ir baltasparniai. Kenkėjų atsiradimas dažnai susijęs su sausu oru ir aukšta temperatūra. Pagrindiniai požymiai: lipnios liekanos, lapų garbanojimas, voratinklių ar mažų siūlelių buvimas lapų apačioje.

Profilaktika apima optimalaus drėgnumo palaikymą ir periodišką augalo apžiūrą. Jei aptinkama kenkėjų, naudokite insekticidus arba akaricidus (priklausomai nuo konkretaus kenkėjo). Švelnesni kontrolės metodai apima biologinių preparatų arba muilo pagrindu pagamintų tirpalų naudojimą, kurie gali padėti.

Ankstyvosiose užkrėtimo stadijose.

Oro valymas

Kaip ir kiti visžaliai dekoratyviniai žydintys augalai, azalijos fotosintezės metu išskiria šiek tiek deguonies ir gali sulaikyti mažas dulkių daleles. Tačiau jos nevaidina reikšmingo vaidmens oro filtravime.

Pagrindinis azalijos privalumas yra estetinis indėlis: graži vainiko forma ir gausus, ryškus žydėjimas teigiamai veikia emocinę atmosferą, sukurdami komfortą ir jaukumą kambaryje.

Saugumas

Azalijos lapuose ir žieduose yra medžiagų, kurios gali būti toksiškos, jei jos praryjamos (ypač naminiams gyvūnėliams). Prarijus, gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai, tokie kaip pykinimas, vėmimas ir silpnumas. Patartina augalą laikyti vaikams ir naminiams gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.

Alerginės reakcijos į azalijų žiedadulkes yra labai retos, tačiau ypač jautriems asmenims žydėjimo metu gali pasireikšti sloga ar konjunktyvitas. Norint išvengti tokių reakcijų, rekomenduojama azalijų nestatyti per arti miegamųjų vietų arba alergiškiems žmonėms skirtuose kambariuose.

Žiemojimas

Žiemą azalijoms reikia, kad temperatūra nukristų iki 10–15 °C. Šis vėsus laikotarpis svarbus pumpurams formuotis ir sveikai lapijai išlaikyti. Jei temperatūra viršija 20 °C, žydėjimas paprastai greitai nutrūksta, o augalas gali numesti lapus.

Pasiruošimas pavasariui apima laipsnišką temperatūros kėlimą ir laistymo dažninimą ilgėjant dienoms. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį susiformuoja pumpurai, kurie palankiomis sąlygomis netrukus išsiskleis.

Naudingos savybės

Pagrindinė azalijos vertė dekoratyvinėje gėlininkystėje yra ryškūs ir gausūs žiedai, kurie gali praskaidrinti kambarį, kai kiti augalai yra ramybės būsenoje. Žydinčios azalijos vaizdas gali pagerinti nuotaiką ir sumažinti stresą.

Kai kurie tyrimai rodo, kad augalų buvimas namuose teigiamai veikia žmonių psichologinę būseną, didina produktyvumą ir mažina nuovargį. Azalija gali atlikti šį vaidmenį kaip pagrindinis žiemos sodininkystės akcentas.

Naudojimas tradicinėje medicinoje arba liaudies receptuose

Kai kuriose Azijos tradicinėse praktikose rododendrai (įskaitant azalijas) minimi kaip vaistiniai augalai, mažomis dozėmis naudojami tam tikriems sutrikimams gydyti. Tačiau šie metodai nėra plačiai moksliškai patvirtinti ir gali būti pavojingi dėl toksiškų junginių.

Dėl šios priežasties nerekomenduojama savarankiškai gydytis azalijos dalimis. Bet kokie tokio pobūdžio eksperimentai turėtų būti atliekami prižiūrint specialistui, gerai išmanančiam viržių farmakologinį poveikį.

Naudojimas kraštovaizdžio dizaine

Švelnaus klimato regionuose azalijos naudojamos sodų sklypams apželdinti, dažnai derinamos su kitais viržynais (rododendrais, viržynais) arba dekoratyviniais krūmais (pvz., kamelijomis). Pasodintos grupėmis, azalijos sudaro ryškias žydinčias „saleles“.

Vertikalūs sodai ir kabančios kompozicijos su azalijomis yra reti, nes augalas mėgsta stabilų, vėsų mikroklimatą ir gausų, bet tolygų laistymą. Tačiau kruopščiai parinkus vietą ir substratą, tokiose kompozicijose galima naudoti žemaūgių azalijų veisles.

Suderinamumas su kitais augalais

Pasodintos atvirame lauke, azalijos dera su augalais, kurie mėgsta rūgščią dirvą ir dalinį pavėsį: paparčiais, spygliuočiais ir kitais viržynais (mėlynių, bruknių, kitų rododendrų). Jos sukuria harmoningas kompozicijas ir turi panašius substrato reikalavimus.

Azalijų nereikėtų sodinti šalia augalų, kurie mėgsta šarminį ar gausiai tręštą substratą. Toks poreikių skirtumas gali neigiamai paveikti jų augimą ir žydėjimą.

Išvada

Azalija yra vienas populiariausių dekoratyvinių augalų, galintis žydėti nepalankiu žiemos laikotarpiu ir puošti interjerus ryškiomis žiedų kekėmis. Nepaisant savo, kaip gležnos gėlės, reputacijos, azalija gali sėkmingai klestėti namų sąlygomis, laikantis paprastų taisyklių – palaikant vėsumą, padidinant drėgmę, reguliariai, bet atsargiai laistant ir naudojant rūgštų substratą.

Dėl unikalaus gausaus ir ryškaus žydėjimo, kompaktiškos krūmo formos ir „žieminių“ pumpurų formavimosi derinio azalija yra nepakeičiama norint sukurti gyvybingą atmosferą kambaryje, kai dauguma kitų augalų yra ramybės būsenoje. Soduose su tinkamu klimatu ji tampa įspūdingu akcentu tarp sumedėjusių ir krūminių augalų, vertinamų dėl savo dekoratyvinės vertės ir ilgaamžiškumo.