Acalypha
Akalifa yra tropinis ir subtropinis augalas, žinomas dėl savo dekoratyvios lapijos ir unikalios išvaizdos. Kambarių sodininkystėje akalifa vertinama dėl ryškių žiedynų ar neįprastų lapų formų, o soduose ji dažnai naudojama kaip akį traukiantis akcentas dekoratyvinėse kompozicijose. Skirtingos akalifos rūšys gali turėti įvairių dydžių ir formų lapus, tačiau jas paprastai lengva prižiūrėti, jei laikomasi pagrindinių priežiūros instrukcijų.
Vardo etimologija
Pavadinimas Acalypha kilęs iš graikiško žodžio akalephes, reiškiančio „dilgėlė“. Manoma, kad šis pavadinimas susijęs su akalifos lapų panašumu į dilgėlių lapus arba su tuo, kad augalas gali sukelti nedidelį dirginimą, kai kai kurios jo dalys liečiasi su oda. Kartais akalifos dar vadinamos „lapės uodega“ dėl žiedynų, primenančių mažo gyvūno uodegą.
Gyvybės forma
Akalifa yra daugiametis žolinis augalas arba puskrūmis. Priklausomai nuo rūšies ir augimo sąlygų, akalifa gali formuoti stačius stiebus arba labiau išsikerojusius krūminius stiebus. Jos antžeminės dalys susideda iš mėsingų stiebų ir įvairių žalių, raudonų arba bronzinių atspalvių lapų.
Daugeliu atvejų akalifa auginama kaip dekoratyvinis lapinis augalas, tačiau kai kurioms rūšims vertingiausias bruožas yra ryškūs žiedynai. Lapai gali būti margi, raukti arba sodrios spalvos, todėl akalifa tampa ryškiu interjero ar sodo akcentu. Dėl stiebų sumedėjimo akalifa gali suformuoti pusiau krūminę struktūrą ir tinkamai prižiūrima gyventi keletą metų.
Šeima
Acalypha priklauso karpainių (Euphorbiaceae) šeimai. Šiai šeimai priklauso daug rūšių, pasižyminčių įvairia struktūra ir forma. Bendras karpainių (Euphorbiaceae) šeimos augalų bruožas yra specialių pieninių indų, gaminančių sultis, buvimas. Acalypha taip pat gali turėti pieniškų sulčių, tačiau jos paprastai nėra tokios pastebimos kaip kituose karpainių (Euphorbiae) augaluose (pvz., krotonuose ar karpažolėse).
Euphorbiaceae šeimai priklauso žoliniai augalai, krūmai, medžiai ir sukulentai. Jie gali labai skirtis savo išvaizda, tačiau paprastai pasižymi būdinga žiedų struktūra ir pienišku sultimis. Daugelis euphorbiaceae augalų, įskaitant akalifą, sodininkystėje vertinami dėl savo dekoratyvių savybių ir lengvos priežiūros.
Botaninės savybės
Auginant patalpose, akalifa gali užaugti nuo 30 cm iki 1,5 metro (o kartais ir aukštesnės). Lapai paprastai ovalūs, smailiais galiukais ir išsidėstę pakaitomis išilgai stiebų. Lapų spalva, priklausomai nuo rūšies ir veislės, svyruoja nuo žalios su rausvu atspalviu iki ryškiai bordo ar margos. Žiedynai gali būti panašūs į kekes arba pūkuotas uodegėles, kabančias nuo šakų.
Cheminė sudėtis
Kaip ir daugelis Euphorbiaceae šeimos augalų, acalypha turi pieniškų sulčių, kuriose gali būti įvairių biologiškai aktyvių junginių. Konkreti cheminė sudėtis priklauso nuo rūšies ir auginimo sąlygų. Kai kuriuose Acalypha genties atstovuose yra terpenoidų, flavonoidų ir kitų komponentų, kurie gali turėti farmakologinį poveikį.
Kilmė
Acalypha gentis yra kilusi iš tropinių ir subtropinių regionų, daugiausia Centrinėje ir Pietų Amerikoje, taip pat Afrikos ir Azijos dalyse. Gamtoje acalypha paprastai aptinkama drėgnuose miškuose, pakraščiuose ir prie upių. Prisitaikymas prie karšto ir drėgno klimato suformavo jos priežiūros reikalavimus: ji mėgsta šilumą, pakankamą drėgmę ir kartais gali toleruoti tiesioginius saulės spindulius.
Dauguma auginamų rūšių, naudojamų dekoratyviniais tikslais, buvo introdukuotos ir pritaikytos auginimui tiek uždarose patalpose, tiek lauke. Dėl gana paprastos priežiūros akalifa greitai išplito visame pasaulyje ir tapo prieinama egzotinių augalų entuziastams.
Auginimo paprastumas
Akalifa nelaikoma labai sunkiai prižiūrimu augalu. Ją galima rekomenduoti tiek patyrusiems, tiek pradedantiesiems sodininkams, laikantis pagrindinių priežiūros gairių. Svarbu nepamiršti augalo šilumos, drėgmės ir gero apšvietimo poreikio, taip pat vengti perlaistymo.
Tinkamai prižiūrint, akalifa gali greitai išauginti ūglius ir džiuginti gražia lapija ar ryškiais žiedynais. Ji gerai reaguoja į reguliarų tręšimą ir retai kenčia nuo kenkėjų, jei laiku apžiūrima. Dažniausios problemos, su kuriomis susiduria šeimininkai, yra per didelis laistymas arba nepakankamas apšvietimas.
Rūšys ir veislės
Acalypha gentyje yra daugiau nei 400 rūšių, tačiau kambarinėje ir daržininkystėje dažniausiai pasitaiko kelios rūšys ir kultivuojamos formos:
Acalypha hispida: Turi ilgus raudonus žiedynus, primenančius „lapės uodegas“.
Acalypha wilkesiana: Žinomas dėl ryškiaspalvių lapų, kurie gali būti raudoni, bronziniai arba žali su taškeliais.
Acalypha pendula: kompaktiška rūšis, dažnai auginama pakabinamuose krepšeliuose.
Selekcininkai sukūrė įvairias veisles su skirtingomis spalvomis ir lapų formomis, taip pat pagerino dekoratyvines savybes.
Dydis
Akalifos dydis priklauso nuo rūšies ir auginimo sąlygų. Auginant patalpose, augalo aukštis gali svyruoti nuo 30–40 cm (žemesnėms veislėms) iki 1–1,5 metro (didesnėms veislėms). Stiebai paprastai statūs, šakojasi per visą ilgį.
Daugeliu atvejų akalifa gali aktyviai auginti šoninius ūglius, formuodama besidriekiantį krūmą. Lauko sąlygomis, šiltesniuose regionuose, kai kurios rūšys pasiekia iki 2 metrų aukštį. Tinkamas genėjimas leidžia kontroliuoti augimą ir sukurti kompaktiškesnę karūną.
Augimo intensyvumas
Palankiomis augimo sąlygomis, įskaitant pakankamą apšvietimą, optimalią drėgmę ir maistingą dirvą, akalifa gali labai aktyviai augti. Pavasarį-vasarą ji geba formuoti naujus ūglius ir sparčiai didinti lapijos masę.
Tačiau augimo tempas tiesiogiai priklauso nuo sąlygų: nepakankamas apšvietimas, perkaitimas, nereguliarus laistymas ir maistinių medžiagų trūkumas gali gerokai sulėtinti augalo vystymąsi. Taip pat reikėtų atsižvelgti į sezoninius svyravimus: vėsesniais metų laikais augimas sulėtėja, o augalas gali atrodyti mažiau aktyvus.
Gyvenimo trukmė
Akalifa laikoma daugiamečiu augalu, kuris gali ilgai džiuginti savo šeimininkus. Tinkamai prižiūrint, vienas augalas gali išlaikyti savo dekoratyvinį patrauklumą keletą metų, reguliariai atnaujindamas lapiją ir, tinkamomis sąlygomis, formuodamas žiedynus.
Laikui bėgant, apatinė stiebo dalis gali sumedėti, o ūgliai gali ištįsti. Norint išlaikyti augalą geros formos, rekomenduojama jį periodiškai atjauninti genint arba įšaknijant viršutinius auginius. Tokiu būdu akalifos gyvenimo trukmę galima pailginti beveik neribotą laiką.
Temperatūra
Akalifa yra šilumą mėgstantis augalas, mėgstantis stabilią temperatūrą. Optimali dienos temperatūra yra 18–24 °C. Esant aukštesnei temperatūrai (virš 28 °C), augalas gali patirti stresą, todėl karštomis dienomis patartina papildomai drėkinti orą arba jį vėdinti.
Žiemą geriausia vengti žemesnės nei 15 °C temperatūros. Staigūs temperatūros pokyčiai gali sukelti lapų kritimą ir sustabdyti augimą. Esant pakankamai šiltoms sąlygoms žiemą, akalifa toliau augs, nors ir ne taip aktyviai. Jei temperatūra nukris žemiau 12 °C, augalas gali būti smarkiai pažeistas ar net žūti.
Drėgmė
Akalifai naudinga vidutinė arba padidinta oro drėgmė. Optimalus drėgmės lygis yra apie 50–60 %. Sauso oro sąlygomis, ypač šildymo sezono metu, lapų galiukai gali išdžiūti, todėl augalas tampa labiau pažeidžiamas kenkėjų.
Norint palaikyti reikiamą drėgmę, naudinga naudoti drėkintuvus, šalia pastatyti vandens indus arba reguliariai apipurkšti lapus. Tačiau venkite per didelio purškimo, kad išvengtumėte grybelinių ligų, ypač jei augalas yra vėsioje patalpoje.
Apšvietimas ir kambario išdėstymas
Acalypha mėgsta ryškią, išsklaidytą šviesą, tačiau gali toleruoti ir tiesioginius saulės spindulius, ypač ryto arba vakaro valandomis. Ideali vieta yra ant į rytus arba vakarus nukreiptos palangės. Ant į pietus nukreipto lango patartina augalą vidurdienį pavėsyje laikyti, kad lapai nenudegtų.
Jei šviesos nepakanka, lapai gali išblukti, o ūgliai – ištįsti. Tokiais atvejais rekomenduojama naudoti auginimo lempas ar kitus papildomus apšvietimo šaltinius. Jei akalifa auginama didesnėje patalpoje, rinkitės vietą su ryškiu, bet ne per ryškiu apšvietimu, galbūt prie lango su šviesiomis užuolaidomis.
Dirvožemis ir substratas
Optimalus akalifos substratas yra lengvas, derlingas ir gerai drenuojamas, kurio pH lygis yra 5,5–6,5. Rekomenduojama paruošti dirvožemio mišinį pagal šį receptą:
- Velėninis dirvožemis: 2 dalys
- Lapinė žemė: 1 dalis
- Durpės: 1 dalis
- Smėlis arba perlitas: 1 dalis
Šis mišinys užtikrina, kad akalifos šaknys gautų pakankamai oro ir drėgmės. Drenažas yra labai svarbus: vazono apačioje reikia pakloti 2 cm storio keramzito arba žvyro sluoksnį, kad vanduo neužsistovėtų ties šaknimis.
Laistymas
Vasarą akalifą reikia reguliariai laistyti, ypač aktyvaus augimo laikotarpiais. Dirva turi būti šiek tiek drėgna, bet ne permirkusi. Patikrinkite viršutinį substrato sluoksnį: kai jis išdžiūsta 1–2 cm gylyje, laikas augalą palaistyti šiltu, nusistovėjusiu vandeniu.
Žiemą laistymą sumažinkite, nes augalas sulėtina savo augimą. Leiskite substratui šiek tiek išdžiūti tarp laistymų. Tačiau visiškai išdžiūti dirvožemiui nepageidautina, nes tai gali sukelti lapų vytimą ir susilpninti augalą. Svarbu rasti pusiausvyrą ir atsižvelgti į bendrą temperatūrą bei oro drėgmę.
Tręšimas ir maitinimas
Norint išlaikyti akalifą sveiką ir džiaugtis gausia lapija, o jei taikoma, ir žiedynais, rekomenduojama augalą reguliariai tręšti. Aktyvaus vegetacijos sezono metu (pavasarį-vasarą) kas 2-3 savaites naudokite kompleksines mineralines trąšas arba dekoratyviniams lapiniams augalams skirtas trąšas. Rudenį-žiemą tręšimas gerokai sumažinamas arba visai nutraukiamas.
Naudojimo būdai gali apimti šaknų laistymą trąšų tirpalu arba lapų purškimą (jei produktas leidžia). Laikykitės gamintojo nurodymų dėl dozavimo, kad išvengtumėte permaitinimo ir šaknų nudegimų rizikos.
Žydėjimas
Kai kurios akalifos rūšys (pvz., Acalypha hispida) išaugina ryškius žiedynus pūkuotų kekių pavidalu, kurie suteikia augalui ypatingo dekoratyvinio patrauklumo. Žydėjimas gali vykti kelis kartus per metus arba nuolat šiltuoju metų laiku. Ryškios „uodegos“ dažnai vadinamos „katės uodegomis“ arba „lapės uodegomis“.
Norint paskatinti žydėjimą, reikia užtikrinti, kad akalifa gautų pakankamai šviesos, reguliariai tręštų ir būtų optimali drėgmė. Palankiomis sąlygomis žydėjimas gali trukti kelias savaites, po to nuvytusius žiedynus reikia atsargiai pašalinti.
Dauginimas
Akalifa gerai dauginasi viršutiniais auginiais, kuriuos galima skinti pavasarį arba vasaros pradžioje. 10–15 cm ilgio auginiai šakninami vandenyje arba drėgname substrate (durpių ir smėlio mišinyje) 22–25 °C temperatūroje. Įsišaknijimas paprastai trunka 2–3 savaites, po to jauni augalai persodinami į atskirus vazonus.
Dauginti sėklomis taip pat galima, tačiau tai rečiau dėl lėto daigų augimo ir mažiau nuspėjamų rezultatų. Optimalus sėjos laikotarpis yra pavasaris, kai užtikrinamas optimalus apšvietimas ir šiluma. Abiem atvejais sėkmingam dauginimui svarbu stabili drėgmė ir temperatūros svyravimų nebuvimas.
Sezoninės ypatybės
Pavasario-vasaros laikotarpiu akalifa aktyviai auga ir formuoja naujus ūglius bei lapus. Būtent tada svarbu užtikrinti visapusišką priežiūrą, įskaitant reguliarų maitinimą ir laistymą. Rudenį ir žiemą augimas sulėtėja, o augalas gali pereiti į santykinės ramybės fazę.
Priklausomai nuo rūšies ir konkrečių sąlygų, akalifa gali išlaikyti savo dekoratyvinį patrauklumą ištisus metus, tačiau žiemą dėl nepakankamo apšvietimo ir žemesnės temperatūros jos bendra išvaizda gali būti mažiau įspūdinga. Svarbu prisitaikyti prie šių sezoninių ritmų, reguliuojant laistymą ir maitinimą.
Priežiūros ypatybės
Pagrindinis akalifos priežiūros bruožas yra vidutinio laistymo ir pakankamo apšvietimo poreikis. Per didelė drėgmė dažnai sukelia šaknų puvinį ir ligas, o šviesos trūkumas lemia stiebų ištempimą ir lapų sultingumą. Reguliarus augalų patikrinimas leidžia laiku nustatyti galimas problemas ir imtis taisomųjų veiksmų.
Taip pat svarbu stebėti temperatūros ir drėgmės lygį. Palankiomis sąlygomis akalifa gali džiuginti egzotiška išvaizda ir greitai atsigauti po stresinių situacijų (pvz., laikino išdžiūvimo). Papildoma priemonė – laiku pašalinti išblukusius žiedynus ir genėti ištemptus ūglius.
Priežiūra patalpose
Bute akalifa dažniausiai sodinama ant palangės, kur yra pakankamai šviesos. Jei natūralaus apšvietimo nepakanka, galima naudoti auginimo lempas. Venkite augalo statyti šalia šildymo prietaisų, nes jie gali išdžiovinti orą.
Laistyti reikia reguliariai, bet nedideliais kiekiais. Vasarą dirva turi būti drėgna, kad neužmirktų. Žiemą, jei temperatūra nukrenta, laistymą reikia sumažinti, paliekant substratą šiek tiek sausesnį, bet ne visiškai sausą.
Norėdami palaikyti tinkamą drėgmę, galite apipurkšti akalifos lapus arba netoliese pastatyti padėklą su drėgnu žvyru. Tačiau įsitikinkite, kad ant lapų neužsistovi vanduo, ypač vėsesnėje temperatūroje. Tai padės išvengti grybelinių ligų.
Pavasarį ir vasarą tręšti reikia kas 2–3 savaites. Naudokite trąšas su dideliu azoto kiekiu lapų augimui skatinti arba sudėtingesnes, jei jūsų akalifa žydi. Rudenį–žiemą tręšimo dažnumą ir dozes sumažinkite.
Persodinimas
Pasirinkite vazoną, kuriame būtų vietos augalo šaknų sistemai ir potencialiam augimui. Paprastai rinkitės 2–3 cm didesnio skersmens vazoną nei ankstesnis. Medžiaga gali skirtis, tačiau moliniai vazonai geriau vėdina, o plastikiniai – lengvesni ir pigesni.
Akalifą reikia persodinti pavasarį, kai prasideda aktyvus augimas. Jei šaknys užpildo visą vazoną, geriau augalą persodinti į didesnį vazoną su žemės gumulu, aplink kraštus įberiant šviežio substrato. Jei šaknys pradėjo pūti arba yra kitų problemų, pakeiskite žemę ir pašalinkite pažeistas dalis.
Karūnos genėjimas ir formavimas
Akalifos genėjimas padeda kontroliuoti jos dydį ir formą bei skatina šoninių ūglių augimą. Nusukite jaunų ūglių galiukus, kad krūmas būtų pilnesnis. Pavasarį galite patrumpinti pernelyg ilgas šakas ir pašalinti silpnus ar sausus ūglius.
Tinkamas vainiko formavimas padeda išlaikyti augalo dekoratyvumą ir skatina naujų lapų bei žiedynų formavimąsi. Reguliariai genint, akalifa ne tik išlaiko kompaktišką dydį, bet ir aktyviau auga, formuodama tankią antžeminę dalį.
Galimos problemos ir sprendimai
Akalifą vartojančios ligos yra šaknų puvinys ir grybelinės infekcijos. Jos dažniausiai atsiranda dėl perlaistymo ir prastos oro cirkuliacijos. Pastebėjus simptomus (vytimą, ūglių pajuodavimą), sumažinkite laistymą, pagerinkite drenažą ir, jei reikia, apdorokite augalą fungicidais.
Maistinių medžiagų trūkumas pasireiškia gelstančiais lapais, silpnu augimu ir prastu žydėjimu. Sprendimas – berti reikiamos sudėties trąšų arba dažniau laistyti. Priežiūros klaidos taip pat apima nepakankamą šviesą, dėl kurios stiebai išsitempia, lapai blyškia, taip pat staigius temperatūros svyravimus.
Kenkėjai
Pagrindiniai akalifos kenkėjai yra voratinklinės erkės, amarai, skydamariai ir tripsai. Profilaktika apima reguliarų lapų ir stiebų tikrinimą bei tinkamos oro drėgmės palaikymą. Kenkėjai paprastai dauginasi sausomis ir karštomis sąlygomis.
Kovai su kenkėjais naudokite insekticidus, akaricidus arba liaudies gynimo priemones (muilo ir alkoholio tirpalus, pipirų ar česnako užpilus). Aptikus kenkėjus, svarbu apdoroti ne tik augalą, bet ir netoliese esančią vietą bei įrankius, kad būtų išvengta pakartotinio užkrėtimo.
Oro valymas
Kaip ir daugelis kambarinių augalų, akalifa gali šiek tiek padėti išvalyti orą, sugerdama anglies dioksidą ir kai kurias lakias medžiagas bei išskirdama deguonį. Tačiau jos indėlis į šį procesą yra santykinai mažas, palyginti su stambialapiais augalais ar augalais, turinčiais galingesnę biomasę.
Nepaisant kuklaus poveikio, akalifa, derinama su kitais žaliais augalais, padeda sukurti sveiką mikroaplinką kambaryje, gerina oro kokybę ir teigiamai veikia bendrą namų ūkio savijautą.
Saugumas
Kai kurių akalifų rūšių sultyse gali būti vidutiniškai toksiškų medžiagų, kas būdinga euforbiniams augalams. Sąlytis su sultimis gali sukelti dirginimą, o prarijus – lengvą apsinuodijimą. Tačiau sunkus apsinuodijimas žmonėms yra itin retas.
Norint išvengti galimų problemų, rekomenduojama dirbti su augalu mūvint pirštines, ypač genint ar persodinant. Jei namuose yra mažų vaikų ar naminių gyvūnėlių, akalifą geriausia laikyti jiems nepasiekiamoje vietoje.
Žiemojimas
Žiemą akalifa sulėtėja, tačiau išlieka aktyvi, jei temperatūra palaikoma aukštesnė nei 15 °C. Jei kambaryje per šalta (žemiau 12 °C), augalas gali numesti lapus ir patekti į kritinę fazę. Sumažinkite laistymą ir tręšimą, kad išvengtumėte perlaistymo ir šaknų puvinio.
Pasiruošimas pavasariui prasideda palaipsniui didinant laistymą ir tręšimą, kai dienos temperatūra pradeda kilti. Tuo pačiu metu galima lengvai nugenėti ištemptus ūglius, kad paskatintumėte šoninius šakojimus ir žydėjimą naujame sezone.
Naudingos savybės
Kaip Euphorbiaceae šeimos atstovas, akalifa gali turėti keletą biologiškai aktyvių medžiagų, turinčių antibakterinį arba priešuždegiminį poveikį. Kai kuriose kultūrose ji naudojama kaip dekoratyvinis augalas, laikomas sėkme ir namų apsauga.
Daugelis egzotinių augalų entuziastų pastebi, kad akalifa padeda sukurti jaukią atmosferą ir pagerina interjero estetinį patrauklumą. Tačiau jai priskiriamos magiškos ar gydomosios savybės daugiausia grindžiamos tradicijomis ir folkloru.
Naudojimas tradicinėje medicinoje arba liaudies gynimo priemonėse
Kai kuriose tradicinėse medicinos praktikose manoma, kad tam tikrų akalifos rūšių ekstraktai gali būti naudojami žaizdoms gydyti ir uždegimui mažinti. Tačiau mokslinių įrodymų šioje srityje yra nedaug, o oficiali medicina šių savybių nepatvirtina.
Acalypha medicininiais tikslais turėtų būti vartojamas tik pasikonsultavus su kvalifikuotu specialistu. Savarankiškas gydymas ir neteisingas dozės nustatymas gali sukelti nepageidaujamų pasekmių, įskaitant alergines reakcijas ir gleivinių dirginimą.
Naudojimas kraštovaizdžio dizaine
Šilto klimato regionuose akalifa sodinama atvirame lauke, kad papuoštų gėlynus ir mišrius gėlynus. Ryški lapija arba „lapės uodega“ (priklausomai nuo rūšies) suteikia sodo kompozicijoms ryškią tekstūrą ir neįprastus spalvų akcentus. Augalo aukštis ir augimo modelis leidžia jį derinti su kitais dekoratyviniais augalais.
Vertikaliuose soduose ir kabančiose kompozicijose akalifa gali būti kaskadinis elementas, sukuriantis tūrį. Tačiau svarbu užtikrinti, kad augalas gautų pakankamai šviesos ir drėgmės. Tinkamai prižiūrint, akalifa tampa ryškiu akcentu, kuris patraukia dėmesį svetainės dizaine.
Suderinamumas su kitais augalais
Akalifa paprastai gerai sugyvena su augalais, kuriems keliami panašūs apšvietimo ir drėgmės reikalavimai. Svarbu, kad kaimyniniai augalai per daug neužstotų akalifos ir neatimtų drėgmės bei maistinių medžiagų iš dirvožemio. Ją galima derinti su begonijomis, fikusais, dieffenbachijomis ir kitais dekoratyviniais lapiniais augalais.
Sodo aplinkoje svarbu atsižvelgti į akalifos aukštį ir formą, kad jos neužstotų masyvesni augalai. Akalifa gerai atrodo šalia žydinčių krūmų, kontrastuodama su savo lapais ar žiedynais. Tinkamas išdėstymas leidžia pabrėžti kiekvienos rūšies grožį.
Išvada
Akalifa (Acalypha) – ryškus dekoratyvinis augalas, kuriame lengva prižiūrėti ir egzotiška išvaizda. Jo auginimas nereikalauja specialių įgūdžių, tačiau svarbu laikytis pagrindinių apšvietimo, laistymo ir temperatūros gairių. Tinkamai prižiūrint, akalifa daugelį metų gali džiuginti sodria lapų spalva ir neįprastais žiedynais.
Jis tinka tiek vidaus erdvėms, tiek sodo dizainui. Dėl daugybės akalifos rūšių ir atmainų galima pasirinkti geriausią variantą konkrečioms sąlygoms. Tuo pačiu metu augalas išlieka gana lankstus ir lengvai prisitaiko prie mikroklimato pokyčių, todėl yra patrauklus įvairaus lygio sodininkams ir augalų entuziastams.