Adenium

Adeniumas (lot. Adenium) – sukulentų gentis, plačiai žinoma tarp kambarinių sodininkų dėl savo ryškių žiedų ir būdingo išsipūtusio stiebo (caudex). Unikali adeniumo išvaizda primena miniatiūrinį medelį arba bonsą, o dideli, ryškūs žiedai užtikrina jam ilgalaikį populiarumą kaip dekoratyviniam vazoniniam augalui. Gamtoje adeniumai aptinkami pusiau dykumose ir sausringuose Afrikos, Arabijos pusiasalio ir Madagaskaro regionuose, kur jie prisitaikė prie ekstremalių sąlygų, besikeičiančių sausų laikotarpių ir retų liūčių.

Vardo etimologija

Pavadinimas „Adenium“ kilęs iš vieno iš senųjų Adeno regiono (dabartinio Jemeno) geografinių pavadinimų, kur šiuos augalus pirmą kartą atrado ir aprašė botanikai. Literatūroje kitas įprastas pavadinimas yra „dykumos rožė“. Tai pabrėžia adeniumo gebėjimą žydėti ryškiais, „rožės tipo“ žiedais atšiauriomis vandens trūkumo sąlygomis.

Gyvybės forma

Adeniumas yra sukulentas (arba pusiau sukulentas) augalas, galintis kaupti vandenį savo stiebe ir šaknų sistemoje, suformuodamas būdingą uodegą (caudex) – pastebimą iškilimą stiebo apačioje. Daugelio rūšių uodega yra padalinta į kelis „butelio formos“ segmentus, o tai ypač vertina egzotinių bonsų entuziastai.

Gamtoje adeniumas dažnai būna mažo medelio arba krūmo formos su vienu ar keliais stiebais, kurie storėja ties pagrindu. Auginant vazonuose, stiebo dydį ir formą lemia indo tūris ir genėjimo būdai.

Šeima

Adenium priklauso Apocynaceae šeimai, kurios atstovai plačiai paplitę tropiniuose ir subtropiniuose regionuose visame pasaulyje. Apocynaceae šeimai priklauso tokios gerai žinomos gentys kaip Nerium (oleandras), Pachypodium (pachypodium) ir Plumeria (frangipani), kurių daugelis turi sukulentinius stiebus ar lapus ir nuodingus pieniškus sultis.

Būdingas Apocynaceae šeimos bruožas yra pieniškų sulčių, kuriose dažnai yra alkaloidų arba glikozidų, buvimas. Šios sultys tarnauja kaip gynybos mechanizmas nuo vabzdžių ir žolėdžių, todėl augalo audiniai tampa nevalgomi ar net toksiški.

Botaninės savybės

Adeniumo lapai paprastai būna stori, odiški, lancetiški arba ovalo formos, išsidėstę pakaitomis ir gali nukristi sausuoju laikotarpiu, kai augalas pradeda ramybės periodą. Žiedai piltuvėlio formos su penkiais žiedlapiais, esančiais ūglių viršūnėse arba lapų pažastyse. Žiedų spalva dažniausiai būna rausvos, raudonos, baltos arba dviejų spalvų, taip pat yra hibridinių formų su sudėtingesne palete.

Šaknų sistema gerai išsivysčiusi, kai kurios šaknys gali sustorėti, kartu su stiebu sudarydamos „butelio formos“ uodegą. Stiebe yra pieniškų sulčių, kuriose yra toksiškų junginių. Žydėjimo laikotarpis trunka kelias savaites, o kai kurios rūšys ir veislės gali žydėti kelis kartus per metus.

Cheminė sudėtis

Pieniškose adeniumo sultyse yra širdies glikozidų, ypač kardenolidų grupės junginių, kurie savo veikimu yra panašūs į oleandriną. Prarijus šiuos junginius, jie gali sukelti apsinuodijimą. Tai reiškia, kad tiesiogiai vartojant augalo dalis, gali būti kenksminga sveikatai.

Be glikozidų, audiniuose yra flavonoidų ir kitų antrinių metabolitų, atsakingų už augalo apsaugą nuo patogenų ir žolėdžių. Nepaisant didelio toksiškumo, kai kurie iš adeniumo išskirti junginiai yra tiriami farmakologijoje, nes mažomis dozėmis širdies glikozidai turi terapinį panaudojimą.

Kilmė

Adeniumo tėvynė apima didelius pusiau dykumų ir savanų regionų plotus Rytų ir Pietų Afrikoje, Arabijos pusiasalyje ir Madagaskare. Natūralios populiacijos aptinkamos uolėtuose šlaituose, sausose upių vagose ir smėlėtose vietovėse, kur krituliai yra nereguliarūs.

Prisitaikydamas prie sausrų, augalas išsiugdė gebėjimą kaupti vandenį stiebe ir šaknyse, o nepalankiomis sąlygomis numesti lapus. Sezoniniai lietūs skatina aktyvų augimą ir žydėjimą, po kurio adeniumas grįžta į „ekonominį“ gyvenimo režimą.

Auginimo paprastumas

Adeniumą laikyti gana lengva prižiūrėti, jei tik parenkamas tinkamas substratas, jis gauna daug šviesos ir laistomas saikingai. Pradedantiesiems gali prireikti šiek tiek laiko, kad išmoktų nustatyti optimalų laistymo grafiką ir suprastų augalo ramybės periodus.

Priežiūros klaidos (perlaistymas, šviesos trūkumas, staigūs temperatūros svyravimai) gali lengvai sukelti šaknų puvinį arba prastą žydėjimą. Atidžiai atsižvelgiant į augalo poreikius, adeniumas klesti patalpų sąlygomis ir gali žydėti kelis kartus per metus, džiugindamas dideliais ir ryškiais žiedais.

Rūšys ir veislės

Dažniausiai auginama rūšis yra Adenium obesum (riebioji adeniumas), dažnai vadinama „dykumos rože“. Ji turi keletą natūralių porūšių (somalense, arabicum ir kt.), kurie skiriasi uodegos forma, dydžiu ir žiedų spalva.

Veisimo darbai lėmė daugybės hibridų ir veislių sukūrimą su įvairiausiomis žiedlapių spalvomis – nuo baltos iki tamsiai raudonos, taip pat dviejų ar trijų spalvų perėjimais viename žiede. Kai kuriems hibridams būdingi dvigubi žiedai ir ryškesnis žiedlapių kontrastas.

Dydis

Natūralioje aplinkoje adeniumas gali pasiekti 1–3 metrų aukštį, suformuodamas masyvų kamieną ir šakojančią karūną. Auginant, dėl riboto vazono tūrio ir genėjimo būdų, augalų aukštis paprastai svyruoja nuo 30 iki 60 cm.

Subrendusių egzempliorių uodegos skersmuo gali siekti 20–30 cm ar daugiau, todėl augalas atrodo įspūdingai. Adeniumo dydis labai priklauso nuo auginimo sąlygų, tręšimo dažnumo ir šaknų sistemai prieinamos vietos.

Augimo tempas

Šiltuoju metų laiku adeniumas auga vidutiniškai greitai, ypač jei gauna pakankamai šviesos ir reguliariai tręšia. Per vieną vegetacijos sezoną jaunas augalas gali paaugti 5–10 cm, suformuodamas naujus ūglius ir žiedynus.

Žiemą, esant žemesnei temperatūrai ir trumpesniam dienos šviesos laikui, augimas praktiškai sustoja, augalas numeta dalį lapų ir pereina į ramybės periodą. Jei užtikrinamas patogus mikroklimatas ir papildomas apšvietimas, augimas gali tęstis žiemą, bet paprastai ne taip intensyviai.

Gyvenimo trukmė

Adeniumas yra daugiametis augalas, galintis augti ir žydėti patalpose 5–10 metų ar ilgiau. Tinkamai prižiūrimas, reguliariai persodinant ir užtikrinant pakankamą apšvietimą, augalas daugelį metų gali išlaikyti dekoratyvią išvaizdą ir leisti naujus pumpurus.

Senstant adeniumas kaupia daugiau masės uodegos srityje ir gali atrodyti net įspūdingiau nei jaunas. Tačiau vyresni egzemplioriai gali prarasti apatines šakas, atidengdami kamieną, todėl periodiškas atjauninamasis genėjimas padeda išlaikyti patrauklią išvaizdą.

Temperatūra

Optimali adeniumo temperatūra yra 20–30 °C. Vasarą augalas klesti maždaug 25–28 °C temperatūroje, o aukštesnė temperatūra toleruojama, jei tik užtikrinamas pakankamas laistymas ir vėdinimas.

Žiemą, kai adeniumas gali pereiti į ramybės periodą, temperatūrą galima sumažinti iki 15–18 °C. Tačiau ilgalaikis žemesnės nei 10–12 °C temperatūros poveikis yra labai nepageidautinas, nes šaknų sistema ir stiebai gali pūti, o augimo taškai – žūti.

Drėgmė

Adeniumui nereikia didelių drėgmės reikalavimų, nes jis natūraliai auga pusiau sausringuose regionuose. Sausas oras augalui nekenkia, tačiau labai žema drėgmė kartu su aukšta temperatūra gali šiek tiek susiraityti lapus, o tai rodo drėgmės trūkumą arba perkaitimą.

Vidutiniškai drėgnoje aplinkoje (apie 40–50 %) adeniumas lengvai vystosi. Papildomai purkšti lapų nereikia, tačiau tai gali būti naudinga ypač karštomis dienomis arba įjungus šildymą, kad jauni ūgliai per daug neišdžiūtų.

Apšvietimas ir kambario išdėstymas

Adeniumas mėgsta ryškią saulės šviesą; gamtoje jis gauna intensyvią šviesą beveik visą dieną. Auginant patalpose, optimali vieta yra į pietus nukreipta palangė arba pietvakarių kryptis, kur augalas gaus bent 4–5 valandas tiesioginių saulės spindulių.

Esant nepakankamam apšvietimui, adeniumas ištįs, praras kompaktišką formą, o žydėjimas arba nevyks, arba bus retas ir silpnas. Žiemą, kai dienos šviesos valandos trumpos, rekomenduojama papildomai apšviesti auginimo lempomis arba balto spektro lempomis, kad augalas gautų 10–12 valandų šviesos per dieną.

Dirvožemis ir substratas

Pagrindinis adeniumo substrato reikalavimas yra geras aeravimas ir drenažas. Optimalų mišinį sudaro 40 % universalaus sukulentams skirto dirvožemio, 20 % durpių, 20 % šiurkštaus smėlio ir 20 % perlito arba vermikulito. Tokia struktūra užtikrina greitą vandens pertekliaus nutekėjimą ir apsaugo nuo šaknų puvimo.

Dirvožemio pH turėtų būti palaikomas 5,5–6,5. Vazono apačioje privaloma įrengti 1,5–2 cm storio drenažo sluoksnį (keramzitą, smulkų žvyrą), kad būtų užtikrintas laisvas drėgmės pertekliaus nutekėjimas ir išvengta vandens sąstingio šaknies kaklelyje.

Laistymas (vasarą ir žiemą)

Vasarą adeniumą reikia reguliariai, bet kontroliuojamai laistyti. Laistymo intervalai nustatomi pagal tai, kad viršutinis substrato sluoksnis išdžiūsta 1–2 cm. Karštomis dienomis laistyti galima kas 3–5 dienas, o vėsesniu oru – kartą per savaitę. Lėkštėje esantį vandens perteklių reikia nupilti.

Žiemą augalas pradeda ilsėtis, ypač esant žemesnei temperatūrai ir sumažėjus dienos šviesai. Laistymas gerokai sumažėja, pakanka sudrėkinti dirvą kas 2–3 savaites ar net rečiau. Svarbu neperlaistyti augalo, nes perlaistymas žemoje temperatūroje sukelia uodegos ir šaknų puvimą.

Tręšimas ir maitinimas

Adeniumas gerai reaguoja į trąšas, bet netoleruoja fosforo pertekliaus. Žydėjimui ir tvirto kamieno formavimuisi skatinti geriausia naudoti subalansuotas mineralines trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Tręšiama kas 2–4 savaites pavasarį ir vasarą, naudojant pusę rekomenduojamos koncentracijos.

Trąšų naudojimo būdai apima ir šaknų maitinimą (laistymą trąšų tirpalu), ir lapų purškimą (naudojant mažesnes koncentracijas). Rudenį tręšimo dažnis palaipsniui mažinamas, o žiemą tręšimas paprastai visiškai nutraukiamas.

Žydėjimas

Adeniumas garsėja dideliais, piltuvėlio formos, nuo 4 iki 7 cm skersmens žiedais, kurie susiformuoja jaunų ūglių galuose. Žiedlapių spalvos svyruoja nuo baltos ir rausvos iki ryškiai raudonos, yra net veislių su dvigubais arba dvispalviais žiedais. Žydėjimo laikotarpis gali trukti kelias savaites, ypač esant pakankamai šviesos ir šilumos.

Norint užtikrinti reguliarų žydėjimą, svarbu žiemą pasirūpinti ramybės periodu ir intensyviu apšvietimu pavasarį bei vasarą. Papildomas stimuliavimas fosforo-kalio trąšomis prieš pumpurų formavimąsi gali paskatinti gausesnį ir ilgesnį žydėjimą.

Dauginimas

Pagrindiniai adeniumo dauginimo būdai yra sėklos ir auginiai. Sėklų dauginimui reikalinga aukšta temperatūra (25–30 °C) ir vidutinis substrato drėgnumas, kad dygtų tolygiai. Sėklos sėjamos pavasarį į lengvą žemės mišinį, šiek tiek jas užkasant 0,5–1 cm gylyje. Daigai pasirodo per 7–10 dienų.

Auginys naudojamas veislės savybėms išsaugoti. Pusiau sumedėję 10–15 cm ilgio ūgliai įsišaknija drėgname substrate 20–25 °C temperatūroje, kartais naudojant šaknijimo hormonus. Jei įsišaknijimas sėkmingas, naujos šaknys susiformuoja per 3–4 savaites.

Sezoninės ypatybės

Pavasarį adeniumas pabunda po žiemos ramybės periodo, formuoja naujus lapus ir užmezga pumpurus. Šiuo laikotarpiu reikalingas aktyvus tręšimas ir gausus, bet atsargus laistymas. Vasarą augalas yra stipriausio augimo ir žydėjimo fazėje, jam reikia daug šviesos ir vidutinio drėgnumo.

Rudenį ir žiemą, trumpėjant dienoms ir žemesnei temperatūrai, adeniumas palaipsniui nusiramina ir numeta dalį lapų. Laistymas sumažėja, o tręšimas nutraukiamas arba gerokai sumažinamas jo dažnumas ir koncentracija. Šiuo „ramybės“ laikotarpiu augalas kaupia išteklius būsimam žydėjimui.

Priežiūros ypatybės

Adeniumo auginimo sėkmė labai priklauso nuo jo natūralių poreikių žinojimo: gausaus saulės šviesos, gerai drenuojamo substrato, ramybės periodų žemesnėje temperatūroje ir reto, bet savalaikio laistymo. Klaidos (ypač perlaistymas žemoje temperatūroje) lemia greitą šaknų sistemos žūtį.

Naudinga periodiškai apžiūrėti uodegą ir stiebą, kad būtų aptiktos minkštos arba patamsėjusios vietos – ankstyvo puvinio požymiai. Jei nustatomos tokios problemos, augalą reikia išdžiovinti, apdoroti fungicidais ir, jei reikia, sveikus ūglius vėl galima įsišaknyti.

Priežiūra namuose

Pirmas žingsnis – tinkamos vietos pasirinkimas. Adeniumas geriausiai auga ant į pietus arba pietryčius nukreiptos palangės, kur per dieną gauna bent 5–6 valandas tiesioginių saulės spindulių. Esant nepakankamam apšvietimui, stiebas išsitemps, lapai pabluks, o žydėjimas arba neįvyks, arba bus retas.

Antras aspektas – tinkamas laistymas ir tręšimas. Vasarą substratas turi likti drėgnas, bet ne šlapias; viršutinis dirvožemio sluoksnis turi išdžiūti 1–2 cm. Nuo pavasario iki rudens kas 2–4 savaites tręšiamos didesnės fosforo ir kalio koncentracijos trąšomis, siekiant paskatinti žydėjimą.

Trečias punktas – temperatūros režimo palaikymas. Žiemą rekomenduojama augalą laikyti 15–18 °C temperatūroje ir sumažinti laistymą, kad adeniumas galėtų užbaigti savo metinį ciklą ir pasiruošti naujam sezonui.

Galiausiai, naudinga periodiškai nuvalyti lapus drėgna kempine arba apipurkšti juos minkštu vandeniu, pašalinant dulkes ir gerinant fotosintezę. Tačiau ramybės periodu arba esant žemai temperatūrai, geriau susilaikyti nuo purškimo.

Persodinimas

Renkantis vazoną, reikėtų atsižvelgti į šaknų sistemos tūrį. Per didelis indas gali sukelti dirvožemio rūgštėjimą, todėl rekomenduojama vazono skersmenį padidinti tik 2–3 cm, palyginti su ankstesniu. Geriausias persodinimo laikas yra pavasaris, prieš prasidedant aktyviam vegetacijos sezonui.

Vazono medžiaga (plastikas, keramika) nėra svarbi, tačiau drenažo skylės yra būtinos. Persodinimas atliekamas „papildymo“ metodu, stengiantis nepažeisti trapių šaknų. Po procedūros rekomenduojama 1–2 savaites apriboti laistymą, kad žaizdos ant šaknų spėtų išdžiūti ir nesupūtų.

Genėjimas ir vainiko formavimas

Adeniumo genėjimas leidžia kontroliuoti augalo aukštį ir formą, taip pat skatinti šakojimąsi ir gausesnį žydėjimą. Optimalus lajos formavimosi laikas yra žiemos pabaiga arba pavasario pradžia, prieš prasidedant aktyviam augimui.

Pjūviai turėtų būti daromi aštriu, steriliu įrankiu, nukreipiant dėmesį į apatinį gyvą pumpurą. Pašalinkite pailgus arba senus ūglius. Dėl to adeniumas įgauna kompaktiškesnę išvaizdą, o žydinčios šakos sukuria nuostabų žiedų „vainiką“.

Galimos problemos ir sprendimai

Adeniumo ligas daugiausia sukelia grybeliniai patogenai, kurie dėl perlaistymo pažeidžia šaknis ir uodegą. Požymiai yra minkštos arba tamsios dėmės ant stiebo, vytantys lapai. Sprendimas – skubiai išdžiovinti substratą, apdoroti fungicidais ir, jei reikia, pašalinti pažeistas vietas.

Maistinių medžiagų (ypač kalio ar fosforo) trūkumas pasireiškia šviesiais lapais ir retu, prastu žydėjimu. Reguliarus tręšimas, atsižvelgiant į augimo ciklą, ir substrato koregavimas gali greitai išspręsti problemą. Neteisingas laistymas, staigūs temperatūros svyravimai ir šviesos trūkumas taip pat neigiamai veikia augalo sveikatą.

Kenkėjai

Pagrindiniai adeniumo kenkėjai yra voratinklinės erkės, amarai ir skydamariai. Jie atsiranda sauso oro sąlygomis ir reguliariai netikrint. Užkrėtimo požymiai yra maži skylutės lapuose, lipnios liekanos, pilki arba balti voratinkliai lapų apačioje.

Profilaktika apima optimalaus drėgnumo palaikymą, periodišką purškimą ir vizualinę apžiūrą. Esant dideliam užkrėtimui, cheminiai insekticidai arba akaricidai naudojami pagal instrukcijas. Alternatyva galėtų būti biologiniai preparatai, kurių pagrindą sudaro entomopatogeniniai grybai arba muilo tirpalai.

Oro valymas

Adeniumas, kaip ir daugelis visžalių augalų su sukulentiniu stiebu, šiek tiek prisideda prie oro kokybės gerinimo, padidindamas deguonies koncentraciją ir sugerdamas nedidelį kiekį anglies dioksido. Jo lapų masė gali sulaikyti dulkes, nors augalas neturi reikšmingos „filtravimo“ funkcijos.

Reguliarus šlapias valymas ir patalpų vėdinimas labiau prisideda prie mikroklimato nei vien adeniumo buvimas. Tačiau estetinis aspektas, susijęs su žydėjimu, netiesiogiai pagerina emocinę atmosferą ir erdvės suvokimą.

Saugumas

Adeniumo sudėtyje yra nuodingų pieniškų sulčių, kurios turi kardiotoksinį poveikį. Patekus ant gleivinių ar žaizdų, jis gali sukelti nudegimus, dirginimą, o sunkiais atvejais – širdies veiklos sutrikimus. Todėl genint ar persodinant augalą, reikia mūvėti pirštines, o pažeistas odos vietas nedelsiant nuplauti muilu ir vandeniu.

Alerginės reakcijos galimos asmenims, turintiems padidėjusį jautrumą, tačiau jos retos. Naminiai gyvūnai, ypač graužikai ar katės, neturėtų liestis su adeniumo lapais ar stiebais – prarijus, galima apsinuodyti.

Žiemojimas

Regionuose, kuriuose trumpesnis dienos šviesos kiekis ir žemesnė temperatūra, adeniumas paprastai numeta dalį lapų ir pereina į santykinės ramybės periodą. Jei kambario temperatūra palaikoma 15–18 °C ir laistoma mažiau, augalas „ilsisi“, kaupdamas išteklius būsimam žydėjimui.

Pasiruošimas pavasariui apima laistymo palaipsniui didinimą kylant temperatūrai ir visiško tręšimo atnaujinimą. Jei adeniumas žiemą (šiltoje ir šviesioje patalpoje) toliau auga, reikia atkreipti dėmesį į padidėjusį šviesos poreikį, kad stiebai neišsitemptų.

Naudingos savybės

Pagrindinė adeniumo vertė slypi jo dekoratyvume. Masyvaus stiebo, blizgančių lapų ir ryškių žiedų derinys daro jį vienu įspūdingiausių vazonuose auginamų sukulentų. Stebint augimą ir pumpurų formavimąsi, susidomėjimas kyla tarp bonsų entuziastų ir sukulentų kompozicijų mėgėjų.

Be to, kai kurie tyrėjai farmakologijoje tiria adeniumo pieniškų sulčių komponentus (širdies glikozidus), nors jų praktinis pritaikymas yra ribotas dėl toksinių savybių ir griežtos dozės kontrolės poreikio.

Naudojimas tradicinėje medicinoje arba liaudies gynimo priemonėse

Kai kuriuose Afrikos regionuose vietiniai gydytojai naudodavo susmulkintas adeniumo dalis nuodingoms strėlėms gaminti arba kaip ritualinių mišinių komponentą. Tačiau nėra rimtų mokslinių įrodymų apie šių metodų veiksmingumą, o augalo toksiškumas buvo patvirtintas.

Todėl savarankiškas gydymas adeniumu yra itin pavojingas. Bet kokie galimi farmakologiniai pokyčiai turi būti pagrįsti moksliniais tyrimais ir klinikiniais bandymais, atsižvelgiant į didelį augale randamų junginių toksiškumą.

Naudojimas kraštovaizdžio dizaine

Šiltuose regionuose su švelniomis žiemomis adeniumas kartais sodinamas lauke arba dideliuose konteineriuose terasose ir žiemos soduose, kur jis įspūdingai žydi atvirame ore. Jo sustorėjęs stiebas ir ryškūs žiedai sukuria ryškų akcentą sodo kompozicijose su kitais sausrai atspariais augalais.

Vertikalūs sodai ir kabančios kompozicijos su adeniumu retai praktikuojami, nes augalui reikia daug substrato ir jis netoleruoja nuolatinės drėgmės ties šaknimis. Tačiau tinkamai suprojektavus ir gerai drenažui, adeniumas gali tilpti į tokius sprendimus.

Suderinamumas su kitais augalais

Adeniumas mėgsta neutralų arba silpnai rūgštų dirvožemį su puikiu drenažu, todėl dera su dauguma sukulentų, kaktusų ir dekoratyvinių žolių. Sodinant grupėmis, reikėtų atsižvelgti į tai, kad dėl masyvaus kamieno ir didelių šaknų adeniumas gali užimti daug vietos viršutinėje vazono dalyje.

Nerekomenduojama sodinti adeniumo kartu su drėgmę mėgstančiais augalais (pvz., paparčiais ar begonijomis), nes jų laistymo ir substrato drėgmės reikalavimai labai skiriasi. Geriausias pasirinkimas būtų sausrai atsparūs augalai, kurių buveinė panaši.

Išvada

Adeniumas yra vienas ryškiausių ir labiausiai atpažįstamų sukulentų, derinantis egzotišką dykumų regionų žavesį su santykinai lengva priežiūra, jei tik tinkamai prižiūrimas. Dėl kompaktiško dydžio, įdomios uodegos formos ir gausaus žydėjimo jis yra vertingas interjero ir sodo dekoravimo pavyzdys.

Laikantis apšvietimo, laistymo, šėrimo ir žiemos poilsio laikotarpio organizavimo rekomendacijų, užtikrinamas ilgas augalo gyvenimas ir gausus žydėjimas, o sodininkui suteikiamas estetinis malonumas ir galimybė eksperimentuoti formuojant „dykumos rožę“ patalpų sąlygomis.